Ispanijos Šamų odisėja („Meškeriotojas“ 2007.05)

Idėja aplankyti Ispaniją ir pamėginti susigrumti su jos upėse gyvenančiais šamais gimė praeitais metais, po žvejybų Norvegijoje. Skandinavija ypatingų dydžio žuvimis nesužavėjo, o norėjosi kažko „tokio“, ką būtų galima ilgai prisiminti. Iš pradžių aš savo kolegoms iš futbolo klubo "Mažoji statyba" tik padėjau kelionę organizuoti, o pats važiuoti neketinau. Tačiau vienam iš draugų netikėtai per rungtynes susilaužius koją, jis pasiūlė savo vietą už mažesnę kaina. Argi galima tam atsispirti?

Tad susikrovę daiktus, prisikimšę krepšius šamams skirtų masalų keturiese jau trypčiojoame oro uoste, iš kurio skrisime pirmiausia į Prahą, o iš ten į Barseloną. Atskridę į Čekijos sostinę iki sekančio skrydžio turėjome keturias valandas laisvo laiko, todėl nusprendėme pasinaudoti proga ir paragauti tikro čekiško alaus. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Oro uoste prisėdome viename iš barų, užsisakėme po bokalą alaus, o kadangi jis patiko, nutarėme išlenkti ir po antrą. Alus kaip alus, o akys iššoko gavus sąsakaita: už aštuonis bokalus alučio teko pakloti beveik 47 eurus! Po tokių nenumatytų išlaidų sėdome į lektuvą ir pagaliau pradėjome artėti prie savo kelionės tikslo.

Barseloną pasiekėme be jokių nuotykių ir kol laukėme gido vėl pasmaguriavome alumi. Ispnijoje jis pasirodo esą gerokai pigesnis – bokalas tik du eurai. Sulaukę gido sėdame į jo autobusiuką ir pajudame link nedidelio miestelio esančio maždaug už 200km nuo Barselonos. Kelias neprailgo, nes galėjome grožėtis įstabiais kalnuotais Ispanijos kraštovaizdžiais. Atvykus mus pasitiko pakankmai šiltas oras, nors išvykstant iš Lietuvos mus gąsdino blogais orais, lietumi ir potvyniais. Upės vandens lygis taip pat pasirodė tinkamas žvejybai, tad nuotaika iškarto dar labiau pakilo. Apsinakvojome keturių kambarių bute, pro kurio balkona matėsi kaip Segrės upė įteka į Ebrą. ir po reikalingo poilsio kitą dieną mes jau buvome prie upės.

Sutartu laiku mus paėmė gidas ir atvėžė prie Sebrės upės, kur gaudomi šamai. Kadangi valtis buvo tik viena, tad teko dalintis ir nutarėme jog iki pietų valtimi naudosis vieni, o po pietų pasikeisime. Pradėjus pakuoti valtį oras staiga subjuro, pakilo vėjas, pradėjo lyti. Nuotaika kiek subjuro. Pagaliau pasiruošę valtį į žvejybą pirmieji plaukiame mudu su kolega Sauliumi. Kiek atitolę nuo kranto pradedame žvejoti. Upė labai įdomi, vietomis sekli, kurioje gylis vos 20cm, o kai kur vaga išpalėtėja ir randame duobių. Pasileidę pasroviui netrukus pamatome krante sėdinčius ir dugninėmis meškerėmis karius ir šamus viliojančius meškeriotojus. Vienoje vietoje tenka valtį iškelti ir pernešti krantu, nes žvejų valai užblokavę visą upę, tad praplaukti neįmanoma. Išlipus į krantą pamatėme jog vienas žvejas kažką turi ir intensyviai “pumpuoja”. Žinoma nusprendėme stebėti kuo toji kova baigis. Po dvidešimt minučių kovos pabaigos dar nesimatė. Taip stebint verdančią kovą pamačiau jog visai netoli manęs prie esančios salelės išsivertė stambi žuvis. Aišku griebiau spiningą ir pradėjau į tą vietą svaidyti savo masalus. Praėjo, dešimt, penkiolika minučių – nieko. Tačiau dar po kelių metimu eilinį kartą traukiant savo guminuką paskui jį pakilo banga ir dideliu greičiu pradėjo artėti prie mano masalo. Kadangi vanduo nebuvo labai skaidrus, tai žuvies nesimatė. Banga vis artėja, artėja ir prisiartinus prie masalo kala stulninančia jėga. Po to apsisuka ir nuplaukia tolyn. Žuvis nepaitaikė apžioti masalo... Žinoma man tuo momentu pakerta kojas, o kolegos žvejojantys krante praneša jog jau turi pirmą šamą. Paklausus kokie dydžio atsako: “dviese nešam”. Na aišku kojas dar labiau pakerta, tik po kiek laiko paiškėja jog tą dieną kalnedorius lapelis rodė pirmąją balandžio dieną. Išdūrė! Tiesa, šamą jie vis tik pagavo, tačiau tik pusantro kilogramo. Per visą tą laiką meškeriotojas besigrumaintis su užkibusia žuvimu priartėjo prie kovos kulminacijos. Galite įsivaizduoti kaip ištįso mūsų veidai, kai pritaruktą prie kranto pamatėme ne didesnį nei trijų kilogramų šamuką! Nusispjovę sėdame į valtį ir pradedame paplaukti. Kiek paplaukus ir pradėjus žvejoti jau mano kolega sėdintis valtyje įkerta žuvį. Ištraukus tai pasirodė esąs 64cm ilgio šamukas. Dar kiek palaukus pasiekiame vieną įvirtusį medį ir pamatome kaip karpis tiesiog oru nuo kažko labai intensyviai “tepa slides”. Prisirišame prie valties ir nusprendžiame pamėginti laimę. Kibimų nusulaukę vėl pajudame pasroviui ir pasiekiame vieną duobę. Radus tokią vietą galėtum kone garantuoti jog ten turėtų būti starkių – dugnas kietas, gylis tinkamas Mėginame savo masalais suvilioti žuvų, tačiau niekas nekimba. Tuo metu pro šalį pietauti važiavo mūsų kolegos su gidu. Jie stabteli ir gidas mums šūkteli jog toje vietoje niekas nekimba. Truktelime pečiais, tačiau gido patarimo paklausome. Juk iš tiesų nekimba. Plaukiame toliau, kur pasak gido yra gera vietėlę su daug nuskendusių medžių. Ją mes nesunkiai gaudome, prisirišame prie vieno medžio ir pradedame žvejoti. Gidas įspėjo jog geriau nedžigauti, nes tik begalę masalų prarasime. Na bet aš nepaklausau ir šokdinu guminuką palei dugną. O kibimo ilgau laukti netenka. Pakirtau, žuvis yra, belieka ti ištraukti. O tai ne taip lengva, nes kabliukas įsmigęs ne į žabtus, o į “kuprą”, nes šamas atakuodamas per masalą plojo uodega. Šiaip ne taip pavyskta ilgaūsį psisitraukti prie valties, tačiau sudėtinga jį paimti už burnos. Pagaliau pasiseka padaryti ir tai. Valtyje atsiduria 98cm ilgio ir 8kg svorio šamas. Mūsų “žvėrių taryba” nusprendė šį šamą suvalgyti tad jį teko paimti. Dar kiek pažvejojus papietavę ir atvežę pietus mums grįžo mūsiškiai. Tad išlipame į krantą ir keičiamės vietomis. Po pietų ir ispaniško vyno tolimesnė žvejyba vyko pilnai atsipalaidavus. O tuo tarpu valtyje sedintys kolegos per raciją pasiunčia pranešimą “kad turim monstrą”. Po ryte gauto balandžio pirmosios pokšto šį kartą iš karto nepatikime. Tačiau po kiek laiko jie pradeda sakyti jog negali žuvies suvaldyti, o jų žodžiu fone girdisi “žviegiantis” ritės būgnelis. Pasirodo tai ne pokštas ir važiuojame žiūrėti kuo visa tai baigsis. Atvažiavę pamatome po upę tampomą mūsiškių valtį. Po kiek laiko šamas “sėda” ir nė krust. Tada aišku pasipila patarimai “padaužyk per kotą”, “paskambink per valą” ir t.t. Kadangi gylis nedidelis pasiūlome per vandenį padaužyti valties irklais. Joje sėdintis žvejys mus supranta tiesiogiai ir išėmęs iš laikiklio irklą iš visų jėgų juo pradeda ploti per vandenį. O tai suveikia ir šamas pajuda. Dar po kiek laiko pavyskta žuvį prisitraukti ir įversti į valtį. Grįžus į krantą pirmiausia išmatuojame šamo ilgį. 1,84metro! Šiaip ne taip pasvėrus paaiškėjo jog galiūnas sveria 53kg. Jį pagavęs žvejys šamą pakrikštyjo „Senia“ ir paleido atgal. Kadangi jau buvo maždaug šešios valandos vakaro nusprendėme pirmosios dienos žvejybą baigti. Didžiausia šamą kaip prideria pagerbėme vietiniame miestelio bare ir su nekantrumu laukėme antrosios dienos.

Antrąją dieną du kolegos nusprendė žvejoti nuo kranto dugninėmis meškerėmis. Taigi valtį savo dispozicijoje su likusiu žveju turėjome visą dieną. Vandens lygis šiek tiek pakilo ir įžiūrėti kažką buvo galima maždaug 10 cm gylyje. Išplaukę į upę eilinį kartą prisirišome prie medžio ir pradėjome spiningauti. Nors gidas rekomendavo rinktis 28 – 30g galvakablius, man puikiai “dirbo“ ir kur kas lengvesnis – 17 gramų. Po kokio pusvalandžio pirmasis kibimas man. Iš karto po smūgio supratau jog užkibo „geras“. Pradėjau draugui kad kuo greičiau atrištų valtį nuo medžio. Kol jis tai darė, šamas apsisuko ir pasileido tiesiai į ta medį, prie kurio buvome prisišvartavę. Kaip ir buvo galima tikėtis, žuvis užpainiojo valą už šakos ir iki šiol atsimenu vaizdą, kada besiplaškantis ilgaūsis siūbuoja visą medžio šaką aplink kurią apsivyniojęs valas. Išplaukus į srovę pavyko šamą iškrapštyti iš medžio. Tačiau jis sugebėjo susirasti kitą priedangą, kurioje apsistojo kaip reikiant. Kartais pajusdavau kitame valo gale kažką sujudant, tačiau patraukti niekaip nesisekė. Ir „grojau“ per valą ir kitais būdais bandžiau išjudinti žuvį, kol galiausiai guminukas iššovė lauk... Čia aišku rankos nusviro, draugas pririšo valtį prie kito medžio kad nenuštų srovė, o aš tuo tarpu pridėdau atgauti savitvardą. Kol tai atlikinėjau draugas tuščiai apmėtė plotą aplink prieplauką atstojantį medį. Atsigavęs į rankas spiningą paėmiau ir aš. Jam siūlant pakeisti vietą nutariu atlikti dar kelis kontrolinis metimus. Antruoju mėginimi smūgis ir vėl užkimba žuvis. Tačiau iš pasipriešinimo aišku, jog lyginant su pirmuoju tai jau ne šamas, o tik šamukas. Labai greitai 6 kilogramų valtyje atsidūrė šamukas, kuris po foto sesijos buvo paleistas atgal. Širdyje, po pirmojo pabūgusio šamo kiek atlėgo ir tada jau draugas nutarė vietos keisti neskubėti. Keli metimai ir vėl „sėdi“. Ir vėl geras. Tik šį kartą ne man, o mano kolegai. Šamas priešinosi aktyviai, tačiau mano kolega žodžio „palauk“ nemėgsta ir gan greitai prie valties pritraukia beveik dvimetrinį „rąstą“. Išmatavus iki 2 metrų trūko 20 centimetrų, o svėrė šamas 47 kg. Pakrikštytas Petia jis buvo paleistas atgal. Šia pagauta žuvimi baigėsi manodviejų kolegų antroji diena Ispanijoje. Man pasirodė jog dar reikia pažvejoti tad vėl išplaukėme į upę. Trečiuoju metimu užkibo monstras, kuris iš karto tarsi garvežys pasileido pasroviui. Net nespėjus atrišti valties šamas susirado paskendusį medį. Po pusvalandžio teko nuleisti rankas, nes šamas net nekrustelėjo. Teko panaudoti jėga ir atlenkus kablį išsitarukti guminuką. Po antrojo monstro per vieną dieną „nuėjimo“ žvejoti nebesinorėjo...

Su naujais įspūdžiais kitą dieną vėl nėreme į Sebrę. Pasikeitėme ekipažais ir šį kartą plaukiu su kolega Virgiu. Vanduo per naktį pasikeitė radikaliai. Dabar įžiūrėtu buvo galima vos centimetro gylyje ir srovė pradėjo smarkiai nešti žoles. Kiekvienu metimu ištraukdavome žoles. Jei bent pusę traukimo atstumo pavykdavo išvengti kontakto su žolėmis, tai laikėme puikiu pasiekimu. Anksčiau pasirodančios vandens paviršiuje žuvys nestojo vartytis ir šokinėti, o krante sėdintys žvejai susivyniojo meškeres ir patraukė sau žinomais keliais. Dvi valandas šukavome jau žinomą upės ruožą. Jau buvome pradėję galvoti kad tiek tos žūklės Ispanijoje... Tačiau nepasidavėme ir pakeitėme taktiką: pakilus vandens lygiui nusprendėme žuvų ieškoti ne duobėse kaip tai darėmi iki tol, bet suklumose. Kaip tarėm taip padarėm. Pirmas metimas prie išlindusio iš vandens medžio šaknų. Tik guminukui pliumptelėjus į vandenį netoliese jo pasirodė didelis ratilas, o po kelių sekundžių – „kliovas“. Draugui paklausus kokio dydžio atsakau – „vaikelis“ ne žuvis leidžiasi lengvai traukiama link valties. Tik pakėlus žuvį į paviršių ir tuo momentu žuvis pasisuka ir dideliu pagreičiu pasileidžia tolyn nuo valties. Pamojuoja metrine nugara ir iš ritės būgnelio labai greitai „pasiema“ apie 50 metrų valo. Nieko sau, „vaikelis“. Užvirė nuožmi kova, šamas tradiciškai bandė lįsti į kelmus, nuo dviejų pavyko „atmušti“, tačiau trečio išvengti nepavyko. Šamui pavyko vėlgi užpainioti valą, man jau kone panika – paleisti trečią monstrą gali būti nepakeliamas smūgis. Sukaupiau visas valios pastangas, bandėme visus būdus. Prabėgo keturiasdešimt minučių, srovė stipri, prisirišti nėra prie ko, o laikyti valą patoviai įtemptą ir galinėtis su srove darbas ne iš lengvųjų. Pranešėme saviškiams jog kažką turime, o gidas sužinojęs mūsų padėti pasiulė užlaukti tiesiai virš šamo ir pamėginti jį užkabinti su kita meškere. Tačiau aš pareiškiau, jog jei šamas užkibo man, tai aš vienas jį ir ištrauksiu. Mano kolega vis dėlto neatsispyrė pagundai užmesti savo masalo į tą pačią vietą. Užmetęs pajuto kibimą. Iš pradžių jis pagalvojo kad užkabino tą pačią žuvį, tačiau jo laimikui pradėjus tolti pamatėme jog turime antrą žuvį. Situacija tapo kone kritiška – kaip mums galynėtis iškarto su dviem šamais? Tačiau suspurdėjus jo žuviai tuo pačiu suspurda ir mano valo gale. Kažkas čia ne taip, ir pasiūliau kolegai traukti per jėgą savo „laimikį“ į viršų. Pasirodė jog jos užkabina mano valą, kuris buvo „nėjęs“pasroviui. Trumpam daviau savo draugui palaikyti spiningą, o pats tuo metu užsimoviau pirštines ir paėmęs tiesiai už valo pradėjau jį po truputį traukti į save. Žinoma pravertė poledinės žūklės techniką, tik skirtumas tas jog, traukiau ne kokį ešerioką, o tikrą monstrą. Po kelių minučių netoli valties išsiverčia „rąstas“ su prikibusiais keliais kilogramais žolių ant burnos. Dar po kiek laiko pavyskta žuvį pritraukti prie valties, tačiau niekaip negaliu sugriebti, nes trukdo prikibusios žolės. Tenka jas nuiminėti, na o šamas žinoma atlikti valymo procedūrų taip lengvai nesileidžia. Kelis kartus tenka išleisti atkarpą valo ir žuvį vėl prisitraukinėti. Galiausiai priėjimas laisvas, čiumpu valties ilgio šamą už žabtų ir vienas įverčiu per bortą. Plaukiame į krantą ir laukiame kol atvažiuos mūsiškiai kad galėtume šamą pasvesrti. Kol jų laukiame išmatuoju žuvies ilgį. 2 metrai ir 30 centimetrų! Iš valties žuvį vos dvies iškelėme. Susimasčiau kaip aš vienas sugebėjau jį ten įversti. Pasverti šamą lengva nebuvo. Permetėme per medžio šaką virvę, prie jų pririšome svarstykles ir tarsi keltuvu bandėme šamą atplėšti nuo žemės. Viso jo pakelti nepavyko ir dalis uodegos liko. Na o svarstyklės tuo metu rodė 81kg, o bendru nutarimu likusią ant žemės uodegos dalį “įvertinome“ trimis kilogramais. Taigi iš viso šamas svėrė 84 kg. Po eilinės fotosesijos šamas buvo paleistas atgal. Tą dieną žvejoti jau nebegalėjau.

Ketvirtąją dieną pradėjau žvejodamas nuo kranto. sutikome nemažai daugiau spiningautojų. Oras pasitaisė pakilo saulutė ir tiesiog mėgavomės šiluma. Po nerezultatyvios žvejybos nuvažiavome papietauti. Grįžę pasikeitėme su kolegomis ir nuplaukėme į tą pačią vietą, kur pagavome kol kas didžiausią žuvį. Kiek pažvejojus vėl šaukiu snaudžiančiam kolegai jog atrišinėtų valtį, nes užkibo rimtas priešinikas, kuris jau per pirmas kovos minutes sugeba išvynioti pademonstruoti savo jėgą. Išplaukėme į srovę, šamas, žinama, siekė lįsti į kelmus ir norėdamas to išvengti stengiausia išlaikyti jį pagrindinėje srovėje, kur kliuvinių mažiau. Vis dėlti šamas vienu momentu sugėbėjo kažką susirasti ir „prigulti“. Po malonių ausiai valo skambinimo melodijų šamas pajuda prieš srovę ir tokia jėga, jog išvynioja 80 metrų valo. Matydamas kaip greitai tuštėja ritės būgnelis pardedu rėkti draugui jog jis pradėtų irkluoti paskui žuvį. Praėjo 40 minučių kovos, kurios galo dar nesimato. Rankos pasidarė kaip švininės ir paprašiau kolegos kad jis palaikyti mano spiningą. Tuo metu parūkiau, kiek pailsėjau ir vėl pasinėriau į bekompromisę kovą. Žuvis nusprendė jog prieš srovę plaukti nebenori ir apsisuko žemyn pasroviui. Palengva į paviršių pakyla didžiulis žolių kuokštas žolių. Bet šamo dar nesimatė. Nuėmeme žoles ir pradėjau žuvį kleti į paviršių. Kai jį pirmą kartą pamačiau, nuo kovos pradžios buvo prabėgusi valanda ir 10 minučių. Išvydome neeilinio dydžio galvą ir nusprendėmė jog į valtį jo neįkelsime, tad po truputi pradėjome judėti į krantą. Jį pasiekus kova dar nesibaigė. Šamas pradėjo pilvu trintis į dugną. Vienas kolega norėdamas jį greičiau ištraukti stvėrė rankomis už valo. Po mano tarsi sirena riksmo „paleisk“ valas buvo paleistas. Aktyvių veiksmų nusprendžiau imtis pats. Pamiršęs jog esu be pirštinės bandžiau šamą sugriebti už žabtų, tačiau greitai teko ištraukti nuo jo smulkių, tačiau aštrių dantukų kraujuojantį delną. Tada apsimoviau pirštines ir šį kartą sėkmingai išvilkau minstrą į krantą. Šamas buvo kiek trumpesnis nei prieš tai pagautas, tačiau pilvas ir galva – akivaizdžiai didesni. Sveriant vėl nepavyko pakelti visos žuvies ir iš akies pridėję likusios ant žemies uodegos dalies svorį pamatėme jog tai didžiausias pagautas šamas – 90kg. Gavęs garbingą „Sam Samovičiaus“ vardą šamas buvo paleistas atgal. kaip vėliau paaiškėjo buvo ne tik didžiausias, bet ir paskutinis pagautas šamas. Pergalę prieš šamą pažymojome kaip reikiant ir grįžome tik 3 valandą nakties.

Kitą dieną jau su didesne valtimi ir galingu varikliu išplaukėme į pačią Ebro upę. Žinoma anksti plaukti nesuskubinome, norėjosi išsimiegoti, o ir oras subjuro. Srovė buvo labai stipri ir radę prie ko prisirišti pabandėme žvejoti. Paaiškėjo jog aplink mus tikras masalų kapinynas ir nieko nepešę pakeitėme vietą ir pasileidome pasroviui. Radome maždaug 8 metrų gylio duobę, tačiau nors ir turėjome keletą kibimų (greičiausiai starkių) joje nepvyko nieko suvilioti.

Grįžę į miestelį ir pakalbėjus su tenykščiais gyventojais sužinojome jog dar niekas nėra pagavęs didesnio už mūsiškį „Sam Samovičių“.

Šeštąją dieną nebežvejojome, o padarėme ekskursinę kelionė, įsigyjome suvenyrų, lauktuvių ir kitokių meknmiekių. Grįžus tenka krautis daiktus ir ruoštis kelionei į Lietuvą. Pajudame link oro uosto, tačiau pavėluojame į lėktuvą. O rytoj Šv. Velykos... Šiaip ne taip gauname bilietus sekančiui rytui į Rygą, iš kurios pavargę, tačiau iki ausų laimigi pasiekiame gimtinę.

Šiek tiek apie mūsų naudotus įrankius. Juo nuomavome ir gaudėme vienos dalies galingais „G. Loomis“ jūriniais spiningais, 6000‘nėmis ritėmis, 0,30mm pintais valais. Naudojome guminukus su 8.0 dydžio kabliukais apginkluotais galvakabliais. Bandžiau žvejoti vobleriais bei vartiklėmis, tačiau nesėkmingai.

Ir pabaigai keletas patarimų besiruošiantiems išbandyti savo laimę Ispanijoje. Pirmiausiai patarčiau gerai išsiaškinti visas kelionės, apgyvendinimo ir žvejybos sąlygas. Gidą taip pat verta samdyti, nes jis žino geriausias vietas. Kiekvienam iš mūsų galutinė kelionei, žvejybai ir suvenyrams bei maistui išleista suma suma buvo maždaug 5000lt. Nepigu, tačiau įspūdžiai ir pagautos žuvys to vertos...

Viačeslavas Osinovskis